Įsivaizduokite, jog gyvenate name, kuris pilnas jūsų nemylinčių žmonių. Kaip ilgai galėtumėte gyventi tokiame name?
O jei namas – tai jūsų kūnas? O žmonės – tai jūsų mintys?
Gyventi nemeilėje ir nedarnoje su pačiu savimi nepatartina, nes kūnas tai ne namas – taip lengvai neišeisi.
NEMEILĖ SAU:
Kai save pliekiam, kaltinam, ieškom prie ko prikibti
Kai nekalbam apie savo poreikius
Kai nenubrėžiam savo aiškių ribų – ir rėplioja per mūsų kiemą visi, kas netingi
Kai paminam save tam, kad įtikti kitiems
Kai kitiems patikti norime labiau nei sau
Kai taip dažnai slopiname savo norus, kad nebesuprantam ir nebežinom ko norim
Kai nerimą, liūdesį ir kitus nepatogius jausmus malšiname maistu, psichotropinėmis medžiagomis, darboholizmu, per dideliu kišimųsi į kitų gyvenimus, besaikiu plepėjimu, nesibaigiančiomis veiklomis ir pasiekimais
Kai kritikuojame savo išvaizdą, elgesį, mintis
Kai mintyse arba garsiai vadiname save negražiais žodžiais
Kai graužiame ir kaltiname save
Kai gėdijamės savęs
Kai nekyla mintis, kad esam verti meilės be ypatingų pastangų ar veidmainystės
Kai nesikreipiam pagalbos arba jos atsisakom
Kai izoliuojamės
Kai bijom pasakyti NE
Kai nedrįstam pasakyti TAIP
Kai savo žmogiškąją vertę matuojam per įgytus daiktus, laipsnius ar žmones
Kai bijom pabūti vieni
Kai nepriimam savo jausmų
Kai lyginame save su kitais
Kai bijome ir netikime, kad mums pavyks
Kai smerkiame save nepavykus
Kai nepagiriame
Kai koncentruojamės į savo trūkumus, o ne į tai, ką sugebam
Kai nuolat nepatenkinti savo išvaizda: plaukais, nosim, balsu, eisena, raukšlėm, riebalais, pilvais, kojomis, stiliumi, rūbais ir t.t.
Gyventi su savimi savęs nemylint, negerbiant ir nepalaikant… Nuo tokio gyvenimo norėtųsi bėgti.
Gal todėl tiek daug žmonių bėga nuo savęs….?